Nacionalinio identiteto diskursai šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje

Julija Reklaitė

Daktaro disertacija

Disertacijos neparduodamos

Kiekis

Aprašymas

Šio darbo tyrimo objektas – nacionalinio identiteto konstruktas šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje. Disertacijos tikslas – atskleisti, kokiais būdais per architektūrą ar jos įvaizdžius konstruojamas ir perteikiamas nacionalinis identitetas.

Į tapatumo architektūroje reiškinį šiame darbe siekiama pažvelgti remiantis trimis esminėmis nuostatomis: pirma, architektūra yra socialus menas; antra, architektūra yra viena ryškiausių galios įvaizdinimo formų; trečia, architektūra gana tiesiogiai perteikia, kaip pasaulį mato jos kūrėjai, – iš to kyla kone pagrindinė architektūros kaip architekto kūrybinės veiklos ir socialinio diskurso įtampa. Disertacijoje siekiama užkabinti visus tris probleminius nacionalinio identiteto lygmenis – socialinį, galios ir asmeninės raiškos – trimis svarbiausiais sociopolitinės situacijos ir architektūrinės sąveikos Lietuvoje periodais, savotiškais lūžio momentais: tarpukario Kauno architektūroje, sovietmečio architektūroje ir naujausioje architektūroje, sukurtoje atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Darbe aktualizuojamos nacionalizmo, banaliojo nacionalizmo, identiteto, tautinio identiteto, tapatumo, tradicijų (papročių), globalizacijos, regionalizmo, kritinio regionalizmo, mito, lūžio sąvokos.

Disertacijoje atliekami trys temos pjūviai – teorinis, siekiant atskleisti nacionalinio identiteto sampratas skirtingose mokslo šakose ir jo konstravimo prielaidas, chronologinis – analizuojant ir palyginant tapatumo suvokimą ir raišką skirtingais istoriniais periodais, bei konceptualus – išskiriant tapatumo konstravimo tendencijas ir jas iliustruojančius pavyzdžius. Šie temos pjūviai iš esmės atitinka tris darbo skyrius.

Disertacijoje atskleidžiama, jog Lietuvos architektūra išgyvena nacionalinio identiteto išraiškos krizę, kuri gali būti nulemta dar sąjūdžio laiku užfiksuoto retrospektyvinio naratyvo bei valstietiškos lietuviškumo sampratos. Atlikus istorinį tyrimą paaiškėja, jog sovietmečiu panašiais principais, perkoduojant prasmes buvo skatinamas etnolingvstinis požiūris į nacionalinį identitetą architektūroje. Šio reiškinio ištakos siekia tarpukarį, kada buvo žvalgomasi į LDK bei ieškoma sąsajų su barokinio Vilniaus architektūros formomis. Tačiau galima rasti ir unikalių, naują Lietuvos identitetą formuojančių šiuolaikinės architektūros kūrinių.

Darbą sudaro įvadas, trys skyriai su apibendrinimais, bendrosios išvados.

Skaityti leidinio elektroninį variantą:

DOI: https://doi.org/10.20334/2300-M

Detaliau
VGTU leidykla "Technika"

Charakteristikos

Metai:
2014
ISBN:
978-609-457-748-2
Leidyklos nr.:
2300-M
Matmenys:
145×205 mm
Puslapių skaičius:
202 p.
Viršelis:
minkštas
Kalba:
lietuvių
16 kitos knygos toje pačioje kategorijoje:

Sekite mus Facebook'e